Pasąmoningas kvapų suvokimas

Žinome pojūtį ir veiksmus, kai sąmoningai užuodžiame kvapą − jei mums kvepia, tai dar labiau pakreipiame nosį kvapą skleidžiančio šaltinio link, giliau įkvepiame orą, traukiame kvapą į save; jei kvapas nepatinka, stengiamės nosį nusukti, ją suraukiam, ar net užsikemšame nosį, stengiamės kvapo neįsileisti į save.

Bet egzistuoja ir nesuvokti, pasąmoningi kvapai, kurie mus taip pat veikia. Patekus bent vienai kvapiosios medžiagos molekulei, uoslinio epitelio receptorinė ląstelė sureaguoja, bet toks impulsas greit nuslopsta ir mes kvapo nejaučiam. Kvapiosios medžiagos sukelti impulsai gali nukeliauti ir ilgesnį kelią, pvz., iki uoslinio stormens, požievio struktūrų, limbinės sistemos. Tai reiškia, kad kvapo neužuosime, bet poveikis bus, mes emociškai į kvapiąsias medžiagas sureaguosime (jei kvapas pasiekia limbinę sistemą). Vadinasi, pasąmoningas kvapų pojūtis taip pat yra svarbus. Egzistuoja teorija, jog didžiąja dalimi pasąmoningi kvapai suformuoja žmogui svarbų pojūtį – realybės jausmą (tikrovės pojūtį).

Mes žinome, kas yra šviesos, garso, lytėjimo pojūčiai. Pvz., matome stalą − regėjimo pojūtis. Galime į jį pabelsti ir išgirsime, kaip jis gaudžia − garso pojūtis. Galime jį paliesti − taktilinis pojūtis. O realybės jausmas formuojasi stalo pasąmoningo kvapo dėka. Be šio jausmo stalas būtų nerealus (netikras). Būtent kvapas mums teikia realybės jausmą. Šis jausmas formuojamas dalyvaujant limbinei sistemai, kuri atsakinga už emocijas, motyvaciją (laimė, nerimas, baimė, aš noriu / nenoriu) ir dalyvauja formuojant autonominės nervų sistemos atsakus (pvz., širdies ritmas padažnėja ir kraujas greičiau ima tekėti kraujagyslėmis).

Kvapas – kvėpavimo brolis. Kas valdo kvapus, tas valdo ir žmonių širdis

Fiziologai žmogų priskiria prie mikrosomatinių rūšių, t. y. turinčių ne tokią jautrią uoslę, lyginant su makrosomatinėmis rūšimis, kurių uoslė labai jautri. Vis dėlto žmogaus uoslė yra pakankamai jautri. Žmogaus nosis sugeba aptikti daugumą cheminių medžiagų labai mažomis koncentracijomis, pvz., trimetilaminą (žuvimi atsiduodančią substanciją), kai kurie žmonės užuodžia mažesne doze nei 1 iš milijardo molekulių. Manoma, jog žmonės gali skirti iki 10 tūkst. skirtingų kvapų! Kvapo patekimas į smegenis, jo suvokimas vyksta žaibišku greičiu.

„Juk žmonės gali užsimerkti prieš didybę, baisybę, grožį, užsikimšti ausis nuo melodijų ar kerinčių žodžių. Bet kvapo jie negali išvengti. Mat kvapas – kvėpavimo brolis. Su oru jis patenka į žmones, jie negali nuo jo apsiginti, jei nori gyventi. Ir į pačią gilumą įsigauna kvapas, iki pat širdies, ir ten griežtai susiskirsto, kam teks prielankumas, o kam panieka, kam pasibjaurėjimas, o kam aistra, kam meilė, o kam neapykanta. Kas valdo kvapus, tas valdo ir žmonių širdis.“

Patrick Suskind „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“

Kiekvieną dieną mus supa tūkstančiai kvapų, jų negalime išvengti, nes, pasak Patricko Suskindo, „kvapas – kvėpavimo brolis“.

Nebent galima prie jų adaptuotis, t. y. priprasti. Adaptacijos dažnis ir laipsnis priklauso nuo kvapiųjų medžiagų sklidimo trukmės ir koncentracijos, taip pat nuo susikoncentravimo į kvapą. Pvz., uostant apelsinų eterinį aliejų, jau per 3 minutes prarandamas kvapo pojūtis (Aronsohn, 1886).

Kvapo užuodimas, suvokimas, jo keliama emocija, poveikis žmogui, semantikos procesai yra taip susipynę, jog kvapo suvokimo išnarpliojimas yra tarsi Žano Batisto Grenujo pastangos išdistiliuoti žmogaus kvapo esmę (Patrick Suskind „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“).

Vaikystės kvapai (II dalis)

Pirmoji straipsnio dalis yra čia, o šiame rasite tęsinį apie tai, kuo kvepia vaikystė.

Kvapų vertinimas priklausomai kinta nuo laiko. Tie, kas augo laimingai, skirtingai reagavo į nupjautos žolės kvapą. Gimę iki 1960 m. tą kvapą mėgo, o gimę tarp 1960 m. – 1979 m. nuo to kvapo raukėsi, mat jiems jis siejosi su nemalonia pareiga šienauti pieveles.

Tai stulbinamas įrodymas, kad istorija, mados, gyvensena, technologijos daro įtaką mūsų suvokimui. Sparčią vertybių kaitą išgyvenančioje visuomenėje tai toli gražu nedžiugina. Mes dar žinome, kaip kvepia pieva, miškas ar rudenį nukritę lapai, tačiau mūsų vaikams nostalgiją galbūt jau kels natūraliems kvapams „identiški“ sintetiniai cheminiai aromatai.

Kvapai, kurie dažniausiai sukelia vaikystės nostalgiją (remiantis A. R. Hirscho tyrimu):

Žmonėms, gimusiems trečiajame dešimtmetyje:
gėlės, žolė, rožės, pušys, muilas, mėšlas.

Žmonėms, gimusiems ketvirtajame dešimtmetyje:

gėlės, šienas, jūros kvapas, pušys, vaikiška pudra, deginami lapai.

Žmonėms, gimusiems penktajame dešimtmetyje:

vaikiška pudra, mamos kvepalai, šienas, nupjauta žolė, gėlės, jūros kvapas, rožės, gera vilnonė medžiaga.

Žmonėms, gimusiems šeštajame dešimtmetyje:
vaikiška pudra, mamos kvepalai, tėčio odekolonas, pieštukai, pušys, saldainiai.

Žmonėms, gimusiems septintajame dešimtmetyje:
vaikiška pudra, mamos kvepalai, chloras, langų valiklis, tėčio odekolonas, skalbimo milteliai, dantų pasta, saldainiai, gamyklos kvapas, benzino kvapas, išmetamosios dujos.

Žmonėms, gimusiems aštuntajame dešimtmetyje:
vaikiška pudra, mamos kvepalai, naftalinas, plastikas, plaukų lakas, įdegio aliejus, chloras, flomasteris.

Vaikystės kvapai (I dalis)

Augdami vaikai užmezga vis naujus santykius, patenka į vis naujas gyvenimo aplinkybes, bet kad ir kaip puikiai jiems klostytųsi, jie turi prisiminti kažką, ką malonaus jie patyrė praeityje likusiame gyvenime. Laimei, mūsų atminties mechanizmas turi ypatingą filtrą, kuris lengviau praleidžia tai, kas gyvenime buvo malonu, o ne bloga.

Kvapai kur kas veiksmingiau nei kokie nors kiti stimulai geba sukelti ypač gyvus prisiminimus – ištisas praeities scenas arba bent jau ryškiausias detales. Vienoks ar kitoks kvapas sukelia ne tik atitinkamą ryškų vaizdinį, bet ir emocinę būklę, susijusią su šiuo vaizdiniu.

Sveikas žmogus yra pajėgus užuosti apie 10 tūkstančių kvapų, bet nėra dviejų žmonių, kurie absoliučiai vienodai reaguotų į tą patį kvapą. Kaip žmogus reaguoja į kokį nors kvapą lemia tai, kas jis yra, kur gyvena, ar yra uostęs šį kvapą anksčiau.

Žymus psichologas Alanas R. Hirshas 1991 m. Čikagoje atliko tyrimą, kurio metu buvo apklausta tūkstantis žmonių – 511 moterų ir 478 vyrai. Dauguma respondentų, kilusių iš 45 valstijų ir 39 pasaulio šalių, augo miestuose ar priemiesčiuose. Iš jų atsakymų matyti, kad 85 proc. respondentų (ir tiems, kurių vaikystė buvo laiminga, ir tiems, kuriems ji nebuvo lengva) tam tikri kvapai sukėlė nostalgiją. Toks pat skaičius moterų ir vyrų (1 iš 12) pažymėjo, kad vaikystėje jie nesijautė laimingi. Tyrėjai linko manyti, kad nelaiminga vaikystė gali sukliudyti žmogui patirti nostalgiškus jausmus, bet toks, regis akivaizdus dalykas, jų nuostabai, nepasitvirtino. Vis dėlto vienas olfaktorinis skirtumas tarp tų, kurių vaikystė buvo laiminga, ir tų, kuriems ji nebuvo gera, išryškėjo. Respondentai, kurių vaikystė buvo nelaiminga, du kartus dažniau jautė nostalgiją tokiems kvapams, kuriuos laimingai augę žmonės apibūdino kaip atgrasius, – kūno, šuns išmatų, naftalino, nutekamųjų vamzdžių, autobuso išmetamųjų dūmų kvapai.

A. R. Hirshas su kolegomis ir mokiniais taip pat tyrė žmones, gimusius iki 1930 metų, kai gyvenimas buvo gerokai mažiau urbanizuotas ir industrializuotas. Tiems žmonėms didžiausią nostalgiją kėlė pušų, šieno, arklių, jūros ir pievų kvapai. Tuo tarpu respondentai gimę po 1930 metų dažniau nurodė maisto kvapus ir sintetinius plastiko, kvėpintų tušinukų ar flomasterių, lėktuvų degalų, plastikinių žaislų kvapus.

Eteriniai aliejai – augalo nemirtingumas

Nupjautos rožės greitai vysta ir praranda savo savybes, jazminų žiedlapiai vysta ir džiūsta, o mėtos po sniegu nežaliuoja… Todėl žmonės išmoko „surinkti“ augalų kvapus ir ilgai išsaugoti jų nuostabias savybes. Eterinių aliejų pavidalą įgavę kvapai yra koncentruoti, juos patogu naudoti. Eteriniai aliejai – tai aromatai, materializuoti į skysčius.

Moksliškai eterinius aliejus apibūdintume sakydami, kad tai – aliejinguose augaluose besiformuojantys organiniai terpenų, spiritų ir aldehidų, ketonų ir kitų angliavandenilių junginiai, susidedantys iš daugelio komponentų. Dabar yra gaminami beveik 200 rūšių eteriniai aliejai, kurie, sumaniai naudojami, palankiai veikia žmogaus organizmą ir nepalieka kenksmingų padarinių.

Eterinio aliejaus cheminė sudėtis – labai sudėtinga. Įvairių organinių ir neorganinių medžiagų rūšių, įeinančių į eterinių aliejų sudėtį, skaičius būna nuo 120 iki 500. Todėl iki šiol chemikams dar nepavyko pagaminti eteriniam aliejui identiškos medžiagos. Sintetiniai aliejai neturi ir, be abejo, negali turėti visų, tik eteriniams aliejams būdingų, savybių.

Eteriniai aliejai:

· Tai skaidrūs, bespalviai arba švelnaus atspalvio skysčiai, turintys charakteringą kvapą ir skonį.

· Jie nėra riebūs, pvz., garuodami kambario temperatūroje, nepalieka ant uždengto popieriaus augaliniams aliejams būdingų riebalų dėmių, gali būti pastebima tik švelnios spalvos dėmelė, jei aliejus buvo su atspalviu.

· Lengvesni už vandenį ir praktiškai vandenyje netirpsta. Naudojant eterinius aliejus su vandeniu, būtinas emulgatorius (medžiaga, padedanti susidaryti emulsijai – pienas, grietinė, medus, jūros druska).

· Oksiduojasi veikiami šviesos ir deguonies, todėl būtinos specialios laikymo sąlygos.

· Turi platų aktyvaus biologinio poveikio spektrą.