Baigiantis 20 amžiui architektai prakalbo apie plačias kvapo ir architektūros sąjungos perspektyvas. Tačiau šiuolaikiniai architektai toli gražu neišrado kažko, kas būtų radikaliai nauja. Jau ant Babilono zikuratų sklaidėsi kvapnūs dūmai, Egipto šventyklos, kilmingųjų buveinės skendėjo kvapuose, graikai Atėnų amfiteatrą barstė šafranu, o romėnai savo svečius užpildavo rožių žiedlapiais ar laistė juos rožių lietumi — sumirkydavo balandėlių sparnus rožių vandeniu ir paleisdavo jas sukti ratus palubėje.
Šiuolaikiniams architektams ypač parūpo, kodėl kvapas nėra panaudojamas kaip erdvės konstravimo ar architektūros ingredientas? Jeigu pasidomėtume kvepalininkų ir architektų veikla, suprastume, jog ši veikla yra labai panaši, abiem atvejais profesionalai kalba beveik ta pačia – erdvę aprašančia – kalba.
Tačiau į dialogą apie kvapą ir erdvę galima įsitraukti nebūtinai turint ypatingai išlavintą nosį ar architekto diplomą. Erdvių kvapu arba nematoma architektūra gali domėtis ir ją pradėti konstruoti bet kas, kam tai rūpi ir yra įdomu.
Nuo ko pradėti? Pirmiausia konstatuokime, kad erdvės, kurias lankome ar kuriose gyvename, kvepia. Nors kvapo ir nematome, jis vis dėlto yra pojūčiais apčiuopiama ir materiali substancija, nuo kurios prasmingo ir tiesioginio veikimo priklauso tai, kaip mes suvokiame erdvę. Esama įvairių priežasčių, kodėl iš architektūrinių erdvių pradingo kvapas. Pati paprasčiausia — kvapas yra nematomas ir jį sunku pavaizduoti vizualiomis dizaino ar architektūros priemonėmis.
Kita priežastis – tai itin intymus kvapo ir emocijų ryšys. Kvapas yra ypatingai stiprus tarpininkas, kuris gali išjudinti gilias ir kartais nevaldomas emocijas. Kvapas yra galingas atminties variklis, kuris gali giliai prasismelkti į mūsų prisiminimų podėlius ir iššaukti seniai ten padėtas emocijas ir su didžiule jėga sugrąžinti kažkada patirtą džiaugsmą ar skausmą.
Dar viena priežastis – tai pats uoslės pojūtis, kuris yra itin nepačiuopiamas, tarsi nematerialus, tik akimirką sugaunantis dinamišką laiko tėkmę, gal kažkiek panašią į garsų ar šviesos kitimus, kuriuos užfiksuoja ausis ir akis. Tas nematerialumas ir trumpalaikiškumas yra nepavaldūs vakarietiškai dizaino kultūrai, kuri akcentuoja daiktus, suvokiamus regėjimu, gal dar šiek tiek klausa ir šiek tiek lytėjimu. Kaip tik dėl tokio skaidrumo, nematerialumo uoslės pojūtis yra giliai įsišaknijęs Rytų kultūrose. Štai čia kvapas padeda suvokti ryšius ir tarp įvairių reiškinių ir net kultūrų.
Santykį tarp erdvės ir kvapo įtakoja daug kvapų: medžiagų, iš kurių sukurta erdvė, kvapai, įrengimų ir baldų kvapai, veiklos, kuri vyksta toje erdvėje ir laike, kvapai. Nematoma, bet užuodžiama kvapo architektūra tam tikroje erdvėje priklauso ir nuo pastato orientacijos, oro drėgnumo ir nuo paties kvapo stabilumo, dinamiškumo, koncentracijos, trukmės ir prigimties. Apibendrinant, galima tarti, jog nematoma architektūra (paskolos internetu) yra labai kompleksiška, sudaryta iš daugelio elementų, kuriuos sunku suskaičiuoti.
Kaip opozicija tokiai sudėtingai, emociškai pripildytai erdvei, 20 a. buvo sukurta „balta erdvė“, kuri regis tobulai įkūnijo siekį parodyti, kad egzistuoja „švari“ erdvė, kurioje joje nėra jokių kvapų.
Tačiau dabar esame atsidūrę kitame posūkyje — turime ruoštis tam, kad visų žmogiškų pojūčių harmonija, o taip pat ir kvapai, vėl sugrįš ir taps vis aktyvesne mūsų kasdienybės dalimi. Taigi, matyt, turėtume žengti žingsnį iš baltos blizgančių, nupoliruotų, šaltų paviršių „bekvapės“ erdvės ir padedami kvapų pamėginti kurti nematomą, trapią, dinamišką, nuolat besikeičiančią gyvą erdvę, kuri diktuotų ar net primestų emocijas, sukeliančias prisiminimus, žadinančias džiaugsmą ir skausmą. Nes tik tokia erdvė sudaro tinkamas sąlygas gyventi, ilsėtis bei dirbti.
pievų kvapai 