Vaikystės kvapai (II dalis)

Pirmoji straipsnio dalis yra čia, o šiame rasite tęsinį apie tai, kuo kvepia vaikystė.

Kvapų vertinimas priklausomai kinta nuo laiko. Tie, kas augo laimingai, skirtingai reagavo į nupjautos žolės kvapą. Gimę iki 1960 m. tą kvapą mėgo, o gimę tarp 1960 m. – 1979 m. nuo to kvapo raukėsi, mat jiems jis siejosi su nemalonia pareiga šienauti pieveles.

Tai stulbinamas įrodymas, kad istorija, mados, gyvensena, technologijos daro įtaką mūsų suvokimui. Sparčią vertybių kaitą išgyvenančioje visuomenėje tai toli gražu nedžiugina. Mes dar žinome, kaip kvepia pieva, miškas ar rudenį nukritę lapai, tačiau mūsų vaikams nostalgiją galbūt jau kels natūraliems kvapams „identiški“ sintetiniai cheminiai aromatai.

Kvapai, kurie dažniausiai sukelia vaikystės nostalgiją (remiantis A. R. Hirscho tyrimu):

Žmonėms, gimusiems trečiajame dešimtmetyje:
gėlės, žolė, rožės, pušys, muilas, mėšlas.

Žmonėms, gimusiems ketvirtajame dešimtmetyje:

gėlės, šienas, jūros kvapas, pušys, vaikiška pudra, deginami lapai.

Žmonėms, gimusiems penktajame dešimtmetyje:

vaikiška pudra, mamos kvepalai, šienas, nupjauta žolė, gėlės, jūros kvapas, rožės, gera vilnonė medžiaga.

Žmonėms, gimusiems šeštajame dešimtmetyje:
vaikiška pudra, mamos kvepalai, tėčio odekolonas, pieštukai, pušys, saldainiai.

Žmonėms, gimusiems septintajame dešimtmetyje:
vaikiška pudra, mamos kvepalai, chloras, langų valiklis, tėčio odekolonas, skalbimo milteliai, dantų pasta, saldainiai, gamyklos kvapas, benzino kvapas, išmetamosios dujos.

Žmonėms, gimusiems aštuntajame dešimtmetyje:
vaikiška pudra, mamos kvepalai, naftalinas, plastikas, plaukų lakas, įdegio aliejus, chloras, flomasteris.

Vaikystės kvapai (I dalis)

Augdami vaikai užmezga vis naujus santykius, patenka į vis naujas gyvenimo aplinkybes, bet kad ir kaip puikiai jiems klostytųsi, jie turi prisiminti kažką, ką malonaus jie patyrė praeityje likusiame gyvenime. Laimei, mūsų atminties mechanizmas turi ypatingą filtrą, kuris lengviau praleidžia tai, kas gyvenime buvo malonu, o ne bloga.

Kvapai kur kas veiksmingiau nei kokie nors kiti stimulai geba sukelti ypač gyvus prisiminimus – ištisas praeities scenas arba bent jau ryškiausias detales. Vienoks ar kitoks kvapas sukelia ne tik atitinkamą ryškų vaizdinį, bet ir emocinę būklę, susijusią su šiuo vaizdiniu.

Sveikas žmogus yra pajėgus užuosti apie 10 tūkstančių kvapų, bet nėra dviejų žmonių, kurie absoliučiai vienodai reaguotų į tą patį kvapą. Kaip žmogus reaguoja į kokį nors kvapą lemia tai, kas jis yra, kur gyvena, ar yra uostęs šį kvapą anksčiau.

Žymus psichologas Alanas R. Hirshas 1991 m. Čikagoje atliko tyrimą, kurio metu buvo apklausta tūkstantis žmonių – 511 moterų ir 478 vyrai. Dauguma respondentų, kilusių iš 45 valstijų ir 39 pasaulio šalių, augo miestuose ar priemiesčiuose. Iš jų atsakymų matyti, kad 85 proc. respondentų (ir tiems, kurių vaikystė buvo laiminga, ir tiems, kuriems ji nebuvo lengva) tam tikri kvapai sukėlė nostalgiją. Toks pat skaičius moterų ir vyrų (1 iš 12) pažymėjo, kad vaikystėje jie nesijautė laimingi. Tyrėjai linko manyti, kad nelaiminga vaikystė gali sukliudyti žmogui patirti nostalgiškus jausmus, bet toks, regis akivaizdus dalykas, jų nuostabai, nepasitvirtino. Vis dėlto vienas olfaktorinis skirtumas tarp tų, kurių vaikystė buvo laiminga, ir tų, kuriems ji nebuvo gera, išryškėjo. Respondentai, kurių vaikystė buvo nelaiminga, du kartus dažniau jautė nostalgiją tokiems kvapams, kuriuos laimingai augę žmonės apibūdino kaip atgrasius, – kūno, šuns išmatų, naftalino, nutekamųjų vamzdžių, autobuso išmetamųjų dūmų kvapai.

A. R. Hirshas su kolegomis ir mokiniais taip pat tyrė žmones, gimusius iki 1930 metų, kai gyvenimas buvo gerokai mažiau urbanizuotas ir industrializuotas. Tiems žmonėms didžiausią nostalgiją kėlė pušų, šieno, arklių, jūros ir pievų kvapai. Tuo tarpu respondentai gimę po 1930 metų dažniau nurodė maisto kvapus ir sintetinius plastiko, kvėpintų tušinukų ar flomasterių, lėktuvų degalų, plastikinių žaislų kvapus.