Sveika gyvensena ir 5 naudingiausi eteriniai aliejai

Sveika gyvensena reiškia ne tik sveiką mitybą ar sportą. Sveika gyvensena aprėpia ir tai, kaip pasirūpinti, kad namuose būtų naudojami natūralūs ir sveiki produktai, kurie yra itin efektyvūs ir lengvai pritaikomi įvairioms situacijoms, todėl šįkart kalbėsiu apie eterinius aliejus.

Levanda. Levandų aliejus turi malonų šviežių gėlių kvapą. Manau, tai jis yra visiškai svaiginantis. Be nuostabaus kvapo jis yra universaliausias iš visų eterinių aliejų. Terapiškai levandų aliejus turi raminantį efektą, kuris daro stebuklus tiems, kurie kenčia nuo nerimo. Mediciniškai, jis gali būti naudojamas kaip antiseptikas ir skausmui sumažinti, nuraminti nedideliems nudegimams, vabzdžių įkandimams ir raumenų arba sąnarių skausmas.
Pipirmėčių. Pipirmėčių aliejus turi stimuliuojančią galią, nes jis turi mentolio. Ši medžiaga yra nuostabi. Ne tik veiksmingai žadina psichikos aštrumą, tačiau ji gali būti naudojamas siekiant palengvinti galvos skausmą, migreną, virškinimo trakto sutrikimus, ramina skausmingus raumenis.
Eukalipto. Šis aliejus turi labai gaivų ir švarų aromatą, jis tikrai atveria kvėpavimo takus. Eukalipto aliejus yra anti-viskas, ir kai tai yra geras dalykas. Tai yra natūralus antibakterinis, priešgrybelinis, antimikrobinis, antivirusinis, ir anti-uždegimininis aliejus. Jį geriausia naudoti kvėpavimo takų problemoms spręsti. Jis tinka nuo peršalimo, kosulio, astmos, raumenų skausmui mažinti, padeda, jei yra psichikos išsekimas, dantų priežiūrai.
Citrinos. Su savo pakiliu ir šviežiu kvapu, citrinų aliejus gali padėti atsikratyti blogų minčių ir padidinti koncentraciją ir protinę sąmoningumą. Taip pat turi antiseptinių ir antigrybelinių galių.
Arbatmedžio. Plačiai paplitęs alternatyvios medicinos srityje, nes arbatmedžio aliejus yra nuostabus! Be visiems gerai žinomo antibakterinio, antivirusinio poveikio, jis puikiai tinka sumažinti riebias odos išskyras.

Pasąmoningas kvapų suvokimas

Žinome pojūtį ir veiksmus, kai sąmoningai užuodžiame kvapą − jei mums kvepia, tai dar labiau pakreipiame nosį kvapą skleidžiančio šaltinio link, giliau įkvepiame orą, traukiame kvapą į save; jei kvapas nepatinka, stengiamės nosį nusukti, ją suraukiam, ar net užsikemšame nosį, stengiamės kvapo neįsileisti į save.

Bet egzistuoja ir nesuvokti, pasąmoningi kvapai, kurie mus taip pat veikia. Patekus bent vienai kvapiosios medžiagos molekulei, uoslinio epitelio receptorinė ląstelė sureaguoja, bet toks impulsas greit nuslopsta ir mes kvapo nejaučiam. Kvapiosios medžiagos sukelti impulsai gali nukeliauti ir ilgesnį kelią, pvz., iki uoslinio stormens, požievio struktūrų, limbinės sistemos. Tai reiškia, kad kvapo neužuosime, bet poveikis bus, mes emociškai į kvapiąsias medžiagas sureaguosime (jei kvapas pasiekia limbinę sistemą). Vadinasi, pasąmoningas kvapų pojūtis taip pat yra svarbus. Egzistuoja teorija, jog didžiąja dalimi pasąmoningi kvapai suformuoja žmogui svarbų pojūtį – realybės jausmą (tikrovės pojūtį).

Mes žinome, kas yra šviesos, garso, lytėjimo pojūčiai. Pvz., matome stalą − regėjimo pojūtis. Galime į jį pabelsti ir išgirsime, kaip jis gaudžia − garso pojūtis. Galime jį paliesti − taktilinis pojūtis. O realybės jausmas formuojasi stalo pasąmoningo kvapo dėka. Be šio jausmo stalas būtų nerealus (netikras). Būtent kvapas mums teikia realybės jausmą. Šis jausmas formuojamas dalyvaujant limbinei sistemai, kuri atsakinga už emocijas, motyvaciją (laimė, nerimas, baimė, aš noriu / nenoriu) ir dalyvauja formuojant autonominės nervų sistemos atsakus (pvz., širdies ritmas padažnėja ir kraujas greičiau ima tekėti kraujagyslėmis).

Kvapas – kvėpavimo brolis. Kas valdo kvapus, tas valdo ir žmonių širdis

Fiziologai žmogų priskiria prie mikrosomatinių rūšių, t. y. turinčių ne tokią jautrią uoslę, lyginant su makrosomatinėmis rūšimis, kurių uoslė labai jautri. Vis dėlto žmogaus uoslė yra pakankamai jautri. Žmogaus nosis sugeba aptikti daugumą cheminių medžiagų labai mažomis koncentracijomis, pvz., trimetilaminą (žuvimi atsiduodančią substanciją), kai kurie žmonės užuodžia mažesne doze nei 1 iš milijardo molekulių. Manoma, jog žmonės gali skirti iki 10 tūkst. skirtingų kvapų! Kvapo patekimas į smegenis, jo suvokimas vyksta žaibišku greičiu.

„Juk žmonės gali užsimerkti prieš didybę, baisybę, grožį, užsikimšti ausis nuo melodijų ar kerinčių žodžių. Bet kvapo jie negali išvengti. Mat kvapas – kvėpavimo brolis. Su oru jis patenka į žmones, jie negali nuo jo apsiginti, jei nori gyventi. Ir į pačią gilumą įsigauna kvapas, iki pat širdies, ir ten griežtai susiskirsto, kam teks prielankumas, o kam panieka, kam pasibjaurėjimas, o kam aistra, kam meilė, o kam neapykanta. Kas valdo kvapus, tas valdo ir žmonių širdis.“

Patrick Suskind „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“

Kiekvieną dieną mus supa tūkstančiai kvapų, jų negalime išvengti, nes, pasak Patricko Suskindo, „kvapas – kvėpavimo brolis“.

Nebent galima prie jų adaptuotis, t. y. priprasti. Adaptacijos dažnis ir laipsnis priklauso nuo kvapiųjų medžiagų sklidimo trukmės ir koncentracijos, taip pat nuo susikoncentravimo į kvapą. Pvz., uostant apelsinų eterinį aliejų, jau per 3 minutes prarandamas kvapo pojūtis (Aronsohn, 1886).

Kvapo užuodimas, suvokimas, jo keliama emocija, poveikis žmogui, semantikos procesai yra taip susipynę, jog kvapo suvokimo išnarpliojimas yra tarsi Žano Batisto Grenujo pastangos išdistiliuoti žmogaus kvapo esmę (Patrick Suskind „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“).

Vaikystės kvapai (II dalis)

Pirmoji straipsnio dalis yra čia, o šiame rasite tęsinį apie tai, kuo kvepia vaikystė.

Kvapų vertinimas priklausomai kinta nuo laiko. Tie, kas augo laimingai, skirtingai reagavo į nupjautos žolės kvapą. Gimę iki 1960 m. tą kvapą mėgo, o gimę tarp 1960 m. – 1979 m. nuo to kvapo raukėsi, mat jiems jis siejosi su nemalonia pareiga šienauti pieveles.

Tai stulbinamas įrodymas, kad istorija, mados, gyvensena, technologijos daro įtaką mūsų suvokimui. Sparčią vertybių kaitą išgyvenančioje visuomenėje tai toli gražu nedžiugina. Mes dar žinome, kaip kvepia pieva, miškas ar rudenį nukritę lapai, tačiau mūsų vaikams nostalgiją galbūt jau kels natūraliems kvapams „identiški“ sintetiniai cheminiai aromatai.

Kvapai, kurie dažniausiai sukelia vaikystės nostalgiją (remiantis A. R. Hirscho tyrimu):

Žmonėms, gimusiems trečiajame dešimtmetyje:
gėlės, žolė, rožės, pušys, muilas, mėšlas.

Žmonėms, gimusiems ketvirtajame dešimtmetyje:

gėlės, šienas, jūros kvapas, pušys, vaikiška pudra, deginami lapai.

Žmonėms, gimusiems penktajame dešimtmetyje:

vaikiška pudra, mamos kvepalai, šienas, nupjauta žolė, gėlės, jūros kvapas, rožės, gera vilnonė medžiaga.

Žmonėms, gimusiems šeštajame dešimtmetyje:
vaikiška pudra, mamos kvepalai, tėčio odekolonas, pieštukai, pušys, saldainiai.

Žmonėms, gimusiems septintajame dešimtmetyje:
vaikiška pudra, mamos kvepalai, chloras, langų valiklis, tėčio odekolonas, skalbimo milteliai, dantų pasta, saldainiai, gamyklos kvapas, benzino kvapas, išmetamosios dujos.

Žmonėms, gimusiems aštuntajame dešimtmetyje:
vaikiška pudra, mamos kvepalai, naftalinas, plastikas, plaukų lakas, įdegio aliejus, chloras, flomasteris.

Vaikystės kvapai (I dalis)

Augdami vaikai užmezga vis naujus santykius, patenka į vis naujas gyvenimo aplinkybes, bet kad ir kaip puikiai jiems klostytųsi, jie turi prisiminti kažką, ką malonaus jie patyrė praeityje likusiame gyvenime. Laimei, mūsų atminties mechanizmas turi ypatingą filtrą, kuris lengviau praleidžia tai, kas gyvenime buvo malonu, o ne bloga.

Kvapai kur kas veiksmingiau nei kokie nors kiti stimulai geba sukelti ypač gyvus prisiminimus – ištisas praeities scenas arba bent jau ryškiausias detales. Vienoks ar kitoks kvapas sukelia ne tik atitinkamą ryškų vaizdinį, bet ir emocinę būklę, susijusią su šiuo vaizdiniu.

Sveikas žmogus yra pajėgus užuosti apie 10 tūkstančių kvapų, bet nėra dviejų žmonių, kurie absoliučiai vienodai reaguotų į tą patį kvapą. Kaip žmogus reaguoja į kokį nors kvapą lemia tai, kas jis yra, kur gyvena, ar yra uostęs šį kvapą anksčiau.

Žymus psichologas Alanas R. Hirshas 1991 m. Čikagoje atliko tyrimą, kurio metu buvo apklausta tūkstantis žmonių – 511 moterų ir 478 vyrai. Dauguma respondentų, kilusių iš 45 valstijų ir 39 pasaulio šalių, augo miestuose ar priemiesčiuose. Iš jų atsakymų matyti, kad 85 proc. respondentų (ir tiems, kurių vaikystė buvo laiminga, ir tiems, kuriems ji nebuvo lengva) tam tikri kvapai sukėlė nostalgiją. Toks pat skaičius moterų ir vyrų (1 iš 12) pažymėjo, kad vaikystėje jie nesijautė laimingi. Tyrėjai linko manyti, kad nelaiminga vaikystė gali sukliudyti žmogui patirti nostalgiškus jausmus, bet toks, regis akivaizdus dalykas, jų nuostabai, nepasitvirtino. Vis dėlto vienas olfaktorinis skirtumas tarp tų, kurių vaikystė buvo laiminga, ir tų, kuriems ji nebuvo gera, išryškėjo. Respondentai, kurių vaikystė buvo nelaiminga, du kartus dažniau jautė nostalgiją tokiems kvapams, kuriuos laimingai augę žmonės apibūdino kaip atgrasius, – kūno, šuns išmatų, naftalino, nutekamųjų vamzdžių, autobuso išmetamųjų dūmų kvapai.

A. R. Hirshas su kolegomis ir mokiniais taip pat tyrė žmones, gimusius iki 1930 metų, kai gyvenimas buvo gerokai mažiau urbanizuotas ir industrializuotas. Tiems žmonėms didžiausią nostalgiją kėlė pušų, šieno, arklių, jūros ir pievų kvapai. Tuo tarpu respondentai gimę po 1930 metų dažniau nurodė maisto kvapus ir sintetinius plastiko, kvėpintų tušinukų ar flomasterių, lėktuvų degalų, plastikinių žaislų kvapus.

Namų kvapai

Baigiantis 20 amžiui architektai prakalbo apie plačias kvapo ir architektūros sąjungos perspektyvas. Tačiau šiuolaikiniai architektai toli gražu neišrado kažko, kas būtų radikaliai nauja. Jau ant Babilono zikuratų sklaidėsi kvapnūs dūmai, Egipto šventyklos, kilmingųjų buveinės skendėjo kvapuose, graikai Atėnų amfiteatrą barstė šafranu, o romėnai savo svečius užpildavo rožių žiedlapiais ar laistė juos rožių lietumi — sumirkydavo balandėlių sparnus rožių vandeniu ir paleisdavo jas sukti ratus palubėje.

Šiuolaikiniams architektams ypač parūpo, kodėl kvapas nėra panaudojamas kaip erdvės konstravimo ar architektūros ingredientas? Jeigu pasidomėtume kvepalininkų ir architektų veikla, suprastume, jog ši veikla yra labai panaši, abiem atvejais profesionalai kalba beveik ta pačia – erdvę aprašančia – kalba.

Tačiau į dialogą apie kvapą ir erdvę galima įsitraukti nebūtinai turint ypatingai išlavintą nosį ar architekto diplomą. Erdvių kvapu arba nematoma architektūra gali domėtis ir ją pradėti konstruoti bet kas, kam tai rūpi ir yra įdomu.

Nuo ko pradėti? Pirmiausia konstatuokime, kad erdvės, kurias lankome ar kuriose gyvename, kvepia. Nors kvapo ir nematome, jis vis dėlto yra pojūčiais apčiuopiama ir materiali substancija, nuo kurios prasmingo ir tiesioginio veikimo priklauso tai, kaip mes suvokiame erdvę. Esama įvairių priežasčių, kodėl iš architektūrinių erdvių pradingo kvapas. Pati paprasčiausia — kvapas yra nematomas ir jį sunku pavaizduoti vizualiomis dizaino ar architektūros priemonėmis.

Kita priežastis – tai itin intymus kvapo ir emocijų ryšys. Kvapas yra ypatingai stiprus tarpininkas, kuris gali išjudinti gilias ir kartais nevaldomas emocijas. Kvapas yra galingas atminties variklis, kuris gali giliai prasismelkti į mūsų prisiminimų podėlius ir iššaukti seniai ten padėtas emocijas ir su didžiule jėga sugrąžinti kažkada patirtą džiaugsmą ar skausmą.

Dar viena priežastis – tai pats uoslės pojūtis, kuris yra itin nepačiuopiamas, tarsi nematerialus, tik akimirką sugaunantis dinamišką laiko tėkmę, gal kažkiek panašią į garsų ar šviesos kitimus, kuriuos užfiksuoja ausis ir akis. Tas nematerialumas ir trumpalaikiškumas yra nepavaldūs vakarietiškai dizaino kultūrai, kuri akcentuoja daiktus, suvokiamus regėjimu, gal dar šiek tiek klausa ir šiek tiek lytėjimu. Kaip tik dėl tokio skaidrumo, nematerialumo uoslės pojūtis yra giliai įsišaknijęs Rytų kultūrose. Štai čia kvapas padeda suvokti ryšius ir tarp įvairių reiškinių ir net kultūrų.

Santykį tarp erdvės ir kvapo įtakoja daug kvapų: medžiagų, iš kurių sukurta erdvė, kvapai, įrengimų ir baldų kvapai, veiklos, kuri vyksta toje erdvėje ir laike, kvapai. Nematoma, bet užuodžiama kvapo architektūra tam tikroje erdvėje priklauso ir nuo pastato orientacijos, oro drėgnumo ir nuo paties kvapo stabilumo, dinamiškumo, koncentracijos, trukmės ir prigimties. Apibendrinant, galima tarti, jog nematoma architektūra (paskolos internetu) yra labai kompleksiška, sudaryta iš daugelio elementų, kuriuos sunku suskaičiuoti.

Kaip opozicija tokiai sudėtingai, emociškai pripildytai erdvei, 20 a. buvo sukurta „balta erdvė“, kuri regis tobulai įkūnijo siekį parodyti, kad egzistuoja „švari“ erdvė, kurioje joje nėra jokių kvapų.

Tačiau dabar esame atsidūrę kitame posūkyje — turime ruoštis tam, kad visų žmogiškų pojūčių harmonija, o taip pat ir kvapai, vėl sugrįš ir taps vis aktyvesne mūsų kasdienybės dalimi. Taigi, matyt, turėtume žengti žingsnį iš baltos blizgančių, nupoliruotų, šaltų paviršių „bekvapės“ erdvės ir padedami kvapų pamėginti kurti nematomą, trapią, dinamišką, nuolat besikeičiančią gyvą erdvę, kuri diktuotų ar net primestų emocijas, sukeliančias prisiminimus, žadinančias džiaugsmą ir skausmą. Nes tik tokia erdvė sudaro tinkamas sąlygas gyventi, ilsėtis bei dirbti.

Kuo kvepia haloterapija?

1843 m. lenkų gydytojas F. Bočkovskis išsakė prielaidą, kad druskų kasyklų oras, prisotintas druskų dalelėmis, pasižymi gydomosiomis savybėmis ir gali būti naudojamas gydant kvėpavimo organų ligas. Jis Veličkoje (netoli Krokuvos), kurioje yra garsios druskų kasyklos, įkūrė gydyklą, kurioje buvo gydomi ligoniai, sergantys įvairiomis kvėpavimo organų ligomis. Speleoterapija (gydymas druskų kasyklų mikroklimato sąlygomis) šiuo metu naudojama ten, kur yra druskų kasyklos – Velička (Lenkija), Solotvino (Ukraina), Berezniaki (Rusija), Bad Hastein (Vokietija), Solbad (Austrija) ir kitose šalyse. Nustatyta, kad pagrindinis gydomasis faktorius yra šių kasyklų oras, prisotintas akmens druskos dalelėmis.

20 amžiaus 9-ajame dešimtmetyje buvo pradėti bandymai, siekiant atkurti druskų kasyklų mikroklimatą dirbtinėmis sąlygomis. Kadangi pagrindinius šio metodo veiksnys yra sausas druskų aerozoli. šis metodas buvo pavadintas „haloterapija“ („hals“ – graik. „druska“). Šis pavadinimas atspindi pagrindinį speleoterapijos faktorių – natūralios akmens druskos sauso aukšto dispersiškumo aerozolį, kurio parametrai atitinka druskų kasyklų mikroklimato sąlygas.

Haloterapija – nevaistinis gydymo ir profilaktikos metodas, sukurtas naudojant dirbtinį mikroklimatą, kurio parametrai artimi druskų kasyklų parametrams. Specialiai įrengtos patalpos, kuriose taikomas haloterapijos metodas, buvo pavadintos „halokamera“ , „halokompleksas“ (taip pat ir kiti pavadinimai – speleokamera, druskų grotos, druskų uola). Per daugelį metų sukaupta patirtis leido ženkliai patobulinti haloterapijos metodą ir įrangą šiam metodui realizuoti. Šiuolaikiniu dirbtinio druskų kasyklų mikroklimato taikymo standartu tapo kontroliuojamos haloterapijos metodas, kurio pagalba kontroliuojami halokameros mikroklimato parametrai, kurie yra analogiški gamtiniams parametrams.

Kontroliuojamos haloterapijos metodas realizuojamas įrengiant halokameras ir naudojant halogeneratorius. Pagrindinis haloterapijos metodo veiksnys – sausas aukšto dispersiškumo aerozolis, kuris pasižymi priešuždegiminiu, broncholitiniu, mukolitiniu (sekreciją bronchuose skatinančiu) veikimu, turi baktericidinį ir bakteriostatinį poveikį kvėpavimo takams – bronchams. Plačiai ir efektyviai gydomos lėtinės kvėpavimo sistemos ligos: bronchinė astma, bronchektazinė liga, sinusitai, faringitai, laringitai, odos ligos, kaip žvynelinė (psioriazė), atopinė dermatozė, riebioji seborėja. Sauso aukšto dispersiškumo aerozolio naudojimas sukuria halokameroje aplinką, kurioje nėra kenksmingų mikroorganizmų ir alergenų.

Aromaterapijos saugumas. Perspėjimai

Naudoti eterinį aliejų galima tik laikantis svarbiausių saugumo reikalavimų. Atsargumo priemonės būtinos Jums, t.y. kiekvienam, paėmusiam į rankas buteliuką su eteriniu aliejumi!

1. Netepkite odos ir gleivinių grynu eteriniu aliejumi, išskyrus arbatmedžio ir levandų eterinius aliejus.

2. Nenaudokite eterinio aliejaus didesnių dozių nei rekomenduojama! Pradėkite aliejų naudoti minimaliomis dozėmis, nes Jums gal tik tokių reikia. Kiekvieno žmogaus jautrumas eteriniams aliejams – individualus.

3. Pasitikrinkite, ar nesate alergiškas/a kuriam nors eteriniam aliejui! Užlašinkite vieną aliejaus lašą ant vidinės alkūnės pusės ir pasekite, ar nesukelia alerginės reakcijos – patinimo, pabrinkimo ar pan. Normali reakcija – lengvas peršėjimas ir švelnus paraudimas. Alergiją kvapui (sloga, čiaudėjimas, ašarojimas) nustatysite, jei dienos bėgyje vis pauostysite eteriniu aliejumi pakvėpintą nosinę.

4. Pirmosios dvi aromatinių vonių procedūros neturi trukti ilgiau nei 5 min. Garintuvų pirmieji 2 seansai neturėtų būti ilgesni kaip 20 min. (Jei po vonios savijauta gera, galite ilginti procedūros laiką.)

5. Nėštumo metu, sergant epilepsija rekomenduojama labai ribotai, tik stebint medikui, naudoti eterinius aliejus. Aliejaus koncentracija turi būti 2 kartus mažesnė nei nurodyta.

6. Jei nepatinka kvapas (ypač nėštumo metu), geriau išvis nenaudokite jokio eterinio aliejaus.

7. Sergant širdies ligomis, bronchine astma ar kenčiant nuo dusulio priepuolių, eterinius aliejus naudoti tik pasitarus su gydytoju!

8. Aromaterapijos kursas negali būti ilgesnis nei 3 savaitės!

10. Eterinį aliejų reikia saugoti sandariai uždarytoje talpoje, tamsioje, vėsioje ir vaikams nepasiekiamoje vietoje!

Pagrindiniai aromaterapijos principai

1. Kompleksinis požiūris į žmogų – pagrindinis aromaterapijos principas.

Dabar visi žino, kad kūnas ir psichika yra susiję. Gydyti sergantį žmogų turi gydytojas, tačiau ir pačiam žmogui dera naudoti papildomas priemones, padedančias švelninti ligos simptomus ir stiprinti organizmą.

2. Savo organizmo jėgų aktyvinimas.

Aromaterapija veikia ne tik susirgimo priežastį ir jo sukeltus patologinius pakitimus, ji atlieka svarbiausią savo paskirtį – stimuliuoja ir didina organizmo apsaugines funkcijas.

3. Individualumas.

Reikia visada žinoti, kad aromatų biologiškai aktyvios medžiagos veikia žmogaus psichiką, uoslę, sielą, todėl svarbu kiekvieno žmogaus būklei gerinti naudoti tik jam patinkančius kvapus.

4. Įvairiapusis veikimas.

Augalų aromatas yra įvairių biologiškai aktyvių medžiagų kompleksas, todėl tas pats aromatas gali būti naudojamas įvairiais atvejais. Pavyzdžiui, levandų aliejus veikia ne tik kaip vienas geriausių antiseptikų, jo kvapas ramina, pagerėja nuotaika, dingsta nuovargis, apatija, galvos skausmas.

5. Dozavimas.

Visada ir visur reikia neužmiršti saiko! Aromaterapijos efektyvumui esminę įtaką daro aromato dozė. Visada reikia prisiminti svarbiausią principą: mažos eterinių aliejų dozės aktyvina, o didelės dozės slopina organizmo gyvybinius procesus.

6. Aromaterapijos ir kitų gydymo metodų suderinimas.

Aromaterapija gali būti taikoma viena arba kartu su tokiomis gydymo procedūromis, kaip psichoterapija, refleksoterapija, fizioterapija, masažas ir kt. Ji gali būti sumaniai derinama ir su medikamentiniu gydymu, nes aromaterapija ir tradiciniai gydymo metodai papildo ir stiprina vienas kito veikimą. Pavyzdžiui, vartojant paskirtus antibiotikus kartu su citrinų, levandų, arbatmedžio eteriniais aliejais, baktericidinis gydytojo paskirtų vaistų poveikis gali sustiprėti nuo 4-5 iki 10 kartų.

Eteriniai aliejai – augalo nemirtingumas

Nupjautos rožės greitai vysta ir praranda savo savybes, jazminų žiedlapiai vysta ir džiūsta, o mėtos po sniegu nežaliuoja… Todėl žmonės išmoko „surinkti“ augalų kvapus ir ilgai išsaugoti jų nuostabias savybes. Eterinių aliejų pavidalą įgavę kvapai yra koncentruoti, juos patogu naudoti. Eteriniai aliejai – tai aromatai, materializuoti į skysčius.

Moksliškai eterinius aliejus apibūdintume sakydami, kad tai – aliejinguose augaluose besiformuojantys organiniai terpenų, spiritų ir aldehidų, ketonų ir kitų angliavandenilių junginiai, susidedantys iš daugelio komponentų. Dabar yra gaminami beveik 200 rūšių eteriniai aliejai, kurie, sumaniai naudojami, palankiai veikia žmogaus organizmą ir nepalieka kenksmingų padarinių.

Eterinio aliejaus cheminė sudėtis – labai sudėtinga. Įvairių organinių ir neorganinių medžiagų rūšių, įeinančių į eterinių aliejų sudėtį, skaičius būna nuo 120 iki 500. Todėl iki šiol chemikams dar nepavyko pagaminti eteriniam aliejui identiškos medžiagos. Sintetiniai aliejai neturi ir, be abejo, negali turėti visų, tik eteriniams aliejams būdingų, savybių.

Eteriniai aliejai:

· Tai skaidrūs, bespalviai arba švelnaus atspalvio skysčiai, turintys charakteringą kvapą ir skonį.

· Jie nėra riebūs, pvz., garuodami kambario temperatūroje, nepalieka ant uždengto popieriaus augaliniams aliejams būdingų riebalų dėmių, gali būti pastebima tik švelnios spalvos dėmelė, jei aliejus buvo su atspalviu.

· Lengvesni už vandenį ir praktiškai vandenyje netirpsta. Naudojant eterinius aliejus su vandeniu, būtinas emulgatorius (medžiaga, padedanti susidaryti emulsijai – pienas, grietinė, medus, jūros druska).

· Oksiduojasi veikiami šviesos ir deguonies, todėl būtinos specialios laikymo sąlygos.

· Turi platų aktyvaus biologinio poveikio spektrą.